DI QUELLA PIRA – arija iš operos Il Trovatore

Verdžio arijos portretas DI QUELLA PIRA

Perskaitykite įdomių faktų ir išgirskite puikių “YouTube” vaizdo įrašų apie garsiąją ariją “DI QUELLA PIRA”.

Jei norite išgirsti daugiau apie operą “Il Trovatore”, spustelėkite nuorodą į operos portretą

Arija – santrauka ir fonas

 
Aprašymas: Luna puola Manriko tvirtovę. Manrikas ją gina kaip lyderis. Manrikas prisiekia amžiną tikėjimą Leonorai iki mirties. Manriko turi visas priežastis siautėti: jo motiną Azuceną pagavo konte di Luna ir paėmė įkaite. Luna grasina jai mirtimi ant laužo. Manrikas nori išlaisvinti Azuceną ir atsisveikinti su Leonora.

Arija “di quella pira” kartu su “ah si ben mio” sudaro “scena ed aria”. Tai yra “rossiniškojo” Belcanto epochos kompozicijos tradicija. Ji labai schematiškai apibūdina arijų seką. Tokia seka: rečitatyvas (tempo d’attacco), lėta arija (Cavatina, “Ah si ben mio”), rečitatyvas (tempo di mezzo), greita arija (Cabaletta, “di quella pira” ).

Ši arija yra kertinis akmuo tenorams. Muzika yra uždeganti: ji prasideda Allegro ir penkis kartus sustiprinama muzikiniais efektais. Pirmiausia tenoras turi padidinti garsą (Verdi “Col sangue vostro” rašo “con tutta forza”), viduryje padidinamas tempas (“piu vivo” – “morir”), paskui įžengia choras, tada prisijungia tenoras, o pabaigoje tenoras dainuoja aukščiausią natą. Tokia dramaturgija klausytojui sukelia ekstazės efektą.

Be šio stilistinio elemento, arija turi dar du būdingus bruožus. Vienas iš jų – šešioliktinių natų ketureiliai:

Tenoras turi dainuoti šį elementą kiekviename posme, o tai sudaro ne mažiau kaip trylika pakartojimų. Ši figūra turi simbolizuoti ugnies mirgėjimą: “Tos baisios ugnies liepsnos, užsidegusios ir prarijusios visą mano esybę”). Ji turi leisti degančiam laužui prabėgti prieš klausytojo akis. Šis elementas sudarytas iš pusantro tono intervalų ir nelengva jį dainuoti Allegro.

Orkestro akompanimentas turi ryškų veržimąsi į priekį, ritmas panašus į polonezą. Jis simbolizuoja būsimą mūšį, kurį sustiprina įžengęs karių choras.

Antrasis būdingas arijos bruožas – garsusis aukštas C pabaigoje. Įdomu tai, kad Verdi šioje vietoje aukštosios C nekūrė. Tačiau vienas pirmųjų šios operos tenorų aiškiai paprašė Verdi leidimo. Verdi aiškiai leido su sąlyga, kad C bus dainuojama gražiai. Taigi ši konvencija įsivyravo ir dauguma klausytojų žino šią ariją būtent taip, todėl sekimas originalia partitūra sukeltų klausytojų susierzinimą, jei ne nusivylimą. Net Toscanini, kuris uždraudė visas laisves, kurių dainininkai ėmėsi XIX a., pritarė šiai konvencijai.

2000 m. Milano operos teatre “la scala”, minint Verdi mirties 100-ąsias metines, Riccardo Muti liepė tenorui dainuoti šią ariją originalia versija, be aukštosios C. Po arijos pasigirdo švilpimas ir kilo teatro skandalas, kuris kelias dienas iš eilės jaudino spaudą ir protus.

Arija – tekstas DI QUELLA PIRA

 
Di quella pira l’orrendo foco

Tutte le fibre m’arse avvampo…

Empi spegnetela, o ch’io tra poco

Col sangue vostro la spegner?…

Era gia figlio prima d’amarti

Non puo frenarmi il tuo martir.

Madre infelice, corro a salvarti,

O teco almeno corro a morir!

Vokalinis fachas “Spinto Tenor”

Manriko vaidmuo skirtas spinto tenorui (italų kalba) arba jaunam herojiniam tenorui (vokiečių kalba). Balsas stiprus ir vyriškas. Jam būdingas metalinis aukštų natų spindesys. Jis žavi savo nesudėtinga jėga aukštesnėse tesitūrose ir vis dar pasižymi veržlumu. Aukštame registre Spinto tenoras gali įkvėpti klausytojus aukščiausiomis natomis.

Garsiausios DI QUELLA PIRA interpretacijos

Jussi Björlingas yra daugiausiai “Trubadūro” įrašų padaręs tenoras. Iš viso jis yra padaręs šešis šios operos įrašus. Šiam straipsniui pasirinkau 1952 m. įrašą. Įrašo dieną jis rašė žmonai: “Dar niekada taip gerai nesu dainavęs di quella pira kaip šiandien”.

Melancholiškas Björlingo tembras skleidžiasi ištraukoje “Era gia figlio prima d’amarti Non puo frenarmi il tuo martir” (Tavo kančios manęs nesustabdys Nelaiminga motina, aš bėgu tavęs gelbėti).

Taip pat jo aukštas C yra nepaprastas. Jo be vargo atakuojamas aukštas C lieka neprilygstamas.

Di quella pira (1) – Björling

“Trovatore” buvo vienas svarbiausių Franco Corelli vaidmenų. Tik nedaugeliui pavyko prilygti italų vokalinei galiai.

Di quella pira (2) – Corelli

1906 m. įraše Enrico Caruso tiksliai ir kiek lėčiau nei kiti tenorai dainuoja šešioliktinių natų ketureilius. Tačiau arija buvo transponuota pusę tono žemyn ir baigiasi ne C, o Bb. Caruso turėjo baritono spalvos balsą. Nors jis pasiekdavo aukštą C, tačiau kartais, kai tai būdavo nepatogu, jo taip pat vengdavo. Šiuo įpročiu jis dalijosi su kitais tenorais. (del Monaco, Domingo, Carrerasas, Tuckeris, Gigli, Pertile…).

Atkreipkite dėmesį į garsųjį Caruso verksmą “madre felice”, kuriuo jis “iš karingos tenoro fanfaros padarė išraiškingą kūrinį” (Kestingas).

Di quella pira (3) – Caruso

Gražus 1968 m. Pavarotti įrašas. Jis dainuoja įspūdingą aukštąjį C. Vėlesniais metais taip pat kartais pasirinkdavo Bb.

Di quella pira (4) – Pavarotti

Dėl patarimo Anton Honegger dienoraščio komentarą rasite puikią versiją Franco Bonisolli. Aš nežinojau šios versijos. Puikus atradimas: tikras aukštųjų C riteris !

Di quella pira (5) – Bonisolli

Peter Lutz, opera-inside, internetinis operos gidas, skirtas arijai “di quella pira” iš operos “Il trovatore”.