Elektroninis operos gidas Vagnerio arijai “FERNEM LAND
Perskaitykite įdomių faktų ir išgirskite puikių “Youtube” vaizdo įrašų apie garsiąją ariją “IN FERNEM LAND”.
Jei norite išgirsti daugiau apie operą LOHENGRIN, spustelėkite nuorodą į operos portretą
Arija – santrauka ir fonas
Apibendrinimas: Vokietijos karalius Heinrichas atvyko į Brabantą. Jis nori įpareigoti šią savo imperijos dalį tarnauti prieš vengrų užpuolikus. Elzė kaltinama brolio nužudymu. Dabar karalius turi teisti prie teismo medžio. Elzai suteikiama galimybė gintis teisme. Tačiau užuot gynusis, Elzė pasakoja apie savo sielvartą dėl brolio mirties ir sapną, kad pasirodys riteris, kuris kovos už ją ir įrodys jos nekaltumą. Pasirodo Lohengrinas ir pažada už ją kovoti, bet tik su sąlyga, kad ji niekada nepaklaus jo vardo ar kilmės. Po Ortrudo ir Telramundo intrigos Elzė užduoda jam šį klausimą vestuvių naktį. Užkeikimas nutrūksta ir Lohengrinas visiems iškilmingai paskelbia savo kilmę. Jis yra Šventojo Gralio riteris, atvykęs iš Montsalvatų pilies. Jo tėvas yra Parzivalis. Jis pats yra jo riteris, vadinamas Lohengrinu. Jį pasiuntė Gralis kovoti su blogiu ir saugoti dorybę.
Panašiai kaip ir “Tanhoizerio” paskutinio veiksmo Romos pasakoje, tenoras turi dainuoti svarbiausią dalį operos pabaigoje. Tai reiškia, kad dainininkas turi turėti pakankamai vokalinės jėgos, kad ši dalis taptų vakaro kulminacija. Lohengrine ši užduotis yra “lengvesnė” nei Tanhoizerio, nes pasakojimas apie Gralį (“In fernem Land”) ir atsisveikinimas (“Mein lieber Schwan”) yra lyrinės, beveik belcanto pobūdžio pjesės, o Romos pasakoje reikia dramatiško balso.
Lohengrino istorija vyksta iškilmingu, pamatuotu tempu. Balsas turi būti orus, tačiau lengvas, ryškus ir paslaptingas, toli gražu ne patetiškas ir herojiškas. Kūrinį pristato orkestras. Pianissimo skamba virpantis A-dur. Tenoras pradeda be pastangų, nepabrėžta nata.
Intensyvumas didėja. Lohengrinas išdidžiai dainuoja apie Gralį: “ein Gefäss von wunderthätgem Segen” (“ten yra nuostabios palaimos indas”).
Iškilmingu balsu jis šlovina kasmetinį stebuklą: “Alljährlich naht vom Himmel eine Taube um neu zu stärken seine Wunderkraft. Es heisst der Gral” (“kiekvienais metais iš dangaus nusileidžia balandis, kad sutvirtintų savo stebuklingą galią. Jis vadinamas Graliu”). Virš dūzgiančio smuikų skambesio nušvinta gražus minkštas forte in A.
Aukšta tesitūra išlaiko dramatizmą ir iškilmingumą. Tenorui tenka išlaikyti aukštą vokalinę jėgą, nepertempiant balso.
Pabaigoje Lohengrinas atskleidžia savo vardą. Dabar balsas pasikeičia, jis tampa didingas, šlovingas ir herojiškas, jokiu būdu ne tuščiaviduris, o kilnus. Tai yra svarbiausias ir pagrindinis operos akcentas.
Pasakojimas apie Gralį baigiasi iškilmingu orkestro finalu.
Arija – tekstas iš “IN FERNEM LAND”
In fernem Land, unnahbar euren Schritten,
Liegt eine Burg, die Montsalvat genannt;
Ein lichter Tempel stehet dort inmitten,
So kostbar, als auf Erden nichts bekannt;
Drin ein Gefäß von wundertät’gem Segen
Wird dort als höchstes Heiligtum bewacht:
Es ward, daß sein der Menschen reinste pflegen,
Herab von einer Engelschar gebracht;
Alljährlich naht vom Himmel eine taube,
Um neu zu stärken seine Wunderkraft:
Es heißt der Gral, und selig reinster Glaube
Erteilt durch ihn sich seiner Ritterschaft.
Wer nun dem Gral zu dienen ist erkoren,
Den rüstet er mit überird’scher Macht;
An dem ist jedes bösen Trug verloren,
Wenn ihn er sieht, weicht dem des Todes Nacht.
Selbst wer von ihm in ferne Land’ entsendet,
Zum Streiter für der Tugend recht ernannt,
Dem wird nicht seine heil’ge Kraft entwendet,
Bleibt als sein Ritter dort er unerkannt.
So hehrer Art doch ist des Grales Segen,
Enthüllt – muß er des Laien Auge fliehn;
Des Ritters drum sollt Zweifel ihr nicht hegen,
Erkennt ihr ihn – dann muß er von euch ziehn.
Nun hört, wie ich verbotner Frage lohne!
Vom Gral ward ich zu euch daher gesandt:
Mein Vater Parzival trägt seine Krone,
Sein Ritter ich – bin Lohengrin genannt.
Parašyta heldentenoro balsui
Lohengrino vaidmuo skirtas “Heldentenoro” partijai. Šią fachą gali įvaldyti tik keli tenorai. Šie vaidmenys skiriami patyrusiems dainininkams, nes jaunam balsui galima greitai pakenkti. Dainininkui keliami didžiuliai fiziniai reikalavimai. Operos trukmė paprastai būna labai ilga, o orkestro akompanimentas – garsus ir tankus. Išskirtinių šios srities atstovų yra nedaug, o atlikėjai yra paklausūs ir paprastai užsakomi prieš kelerius metus.
Garsiausios knygos IN FERNEM LAND interpretacijos
Šį kūrinį girdime skirtingai interpretuojant. Pradedame nuo Jussi Björlingo interpretacijos.
“Likus kelioms savaitėms iki mirties Björlingas pirmą ir paskutinį kartą viešai dainavo istoriją apie Gralį. Net jei švedų kalba nebūtinai tinka Lohengrinui, net jei interpretacijos požiūriu jis dar tik pradedamas, dainuoja per daug burschikos, be to, yra muzikinių klaidų – štai jis, idealus Lohengrino balsas. Björlingsas, ko gero, buvo didžiausias nuostolis Wagnerio dainavimui, kokį tik galima įsivaizduoti: Björnginas yra didžiausias dainininkas: “Atstumas ir nutolimas nuo pasaulio bei skausmingai nuspalvintas jausmingumas”. (Fischer, dideli balsai). Pavyzdžiui, jo crescendo (1:55) gniaužia kvapą, o virš interpretacijos tvyranti melancholija yra neįtikėtinai harmoninga.
Pelkėtoje žemėje – Björling
Girdime antrą 1940 m. įrašą, kurį padarė kitas skandinavas. Danas Lauritzas Melchioras buvo bene geriausias Wagnerio tenoras istorijoje. Jo vokaliniai rezervai atrodo neišsenkantys, o dikcija – puiki, tikriausiai dar iš Bairoito laikų, kai jis repetavo šį vaidmenį su Cosima Wagner.
Pelkėtoje žemėje – Melchioras
Kitame įraše girdime Franzą Völkerį. Völkerso Lohengrinas yra vienas didžiausių Wagnerio dainavimo meistrų. Kestingas: Völkerso “Lohengrinas”, kurį dainavo Tietjenas, priklauso prie išpildytų Wagnerio dainavimo akimirkų. Jis žavi išraiškingu frazavimu ir lyrinės magijos kupinu tonu”. Fischer (didieji balsai): “Völkeris trisdešimtaisiais metais nustatė Lohengrino standartus, kurie iki šiol nėra pranokti. Jo herojiškos baritoninės jėgos ir lyrinio jautrumo derinys buvo balzamas sieloms ir ausims tų Vagnerio dainininkų, kuriems buvo nusibodę “Bell-Canto”. (varpas – vokiškas žodis, reiškiantis “šuns lojimą”).
Pelkėtoje žemėje – Völkers
Nicolai Gedda dainuoja užburiantį monologą.
Pelkėtoje žemėje – Gedda
Aureliano Pertile dainavo šį kūrinį Belcanto stiliumi. Šiame 20-ųjų metų įraše dainuojama italų kalba. Pertile buvo mėgstamiausias Toscanini dainininkas. Interpretacija kiek neįprasta, palyginti su Melchioro versija, tačiau profesionalų sluoksniuose ji labai vertinama.
Pernybinėje žemėje – Pertile
Pirmą kartą Domingo dainavo Lohengriną 1968 m., bet matė, kad jis dar nepasirengęs. Balsas kentėjo nuo įtampos. Ir tik po 15 metų jis vėl jį dainavo. Su daugybe bel canto jis išpildė Franzo Liszto reikalavimą.
Kritikai sutiko, kad Domino “Lohengrinas” yra didelė vertybė. Jo balso spindesys ir lyrinis bel canto sukuria užburiantį, harmoningą paveikslą ir džiugina klausytoją.
Buvo diskutuojama tik apie artikuliaciją. Jo vokiškas tarimas turi didelių trūkumų. Dauguma kritikų tam neprieštaravo, Arnoldas Whittalas net pašaipiai pasakė, kad “juk Lohengrinas yra svetimšalis Brabante, o Monsalvatas yra arčiau Madrido nei bet kurio šiaurinio miesto”. Žinoma, buvo ir puristų, kurie akcentą apibūdino kaip niekuo dėtą.
Pelkėtoje žemėje – Domingo
Peter Lutz, opera-inside, internetinis operos gidas, skirtas Richardo Wagnerio operos “Lohengrinas” arijai “FERNEM LAND”.
Leave a Reply
Want to join the discussion?Feel free to contribute!