Šis kūrinys priskiriamas prie didžiųjų XX a. operų. Korngoldas dar kartą prikelia vėlyvojo romantizmo muzikos svaigulį, narkotizuojantį savo prabanga ir melancholija.
Turinys
Pagrindiniai įvykiai
♪ Behutsam! Hier ist alles alt und gespenstig
♪ Glück, das mir verblieb Liutnios daina
♪ Da bist du ja, Marie, ich wusste es
♪ Bravo, guter Pierrot – Halt ein! Du eine auferstandene Tote?
♪ Mein Sehnen, mein Wähnen Pierrot daina
♪ Finale
Rekomenduojama įrašyti
Premjera
Hamburgas ir Kelnas, 1920 m.
Libretas
Pagrindiniai vaidmenys
Paulius, vyras (tenoras) - Marietta, tranzuojanti šokėja (sopranas) - Marie, Pauliaus mirusios žmonos apsireiškimas (sopranas) - Frank, Pauliaus draugas (baritonas) - Fritz, teatro Pjero (baritonas).
Įrašo rekomendacija
Komentaras
Korngoldas vunderkindas
Korngoldas, gimęs 1897 m. Brno mieste Austrijos imperijoje, dažnai buvo vadinamas didžiausiu visų laikų muzikos vunderkindu, net didesniu už Mozartą. Jau vaikystėje jo kūriniai pasižymėjo brandaus kompozitoriaus kokybe. Jį ne tik rėmė, bet ir saugojo tėvas, gerbiamas (ir aštrialiežuvis) Vienos muzikos kritikas Julius Korngoldas. Jau būdamas 19 metų Erichas parašė savo pirmąją vieno veiksmo operą “Polikrato žiedas”, kuri sužavėjo publiką. Būdamas 19 metų jis pradėjo kurti “Mirusį miestą”, tačiau Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė jo planus. Jis buvo pašauktas į kariuomenę kaip muzikantas ir 1919 m. atnaujino darbą prie operos.
Tais metais jis susipažino su Luise von Sonnenthal (vėliau žmona Luzi), kuri įkvėpė jį Marytės vaidmeniui. Istorijos ironija: kaip ir šokėją Marytę Paulius (ir buržuazinė visuomenė) laikė socialiai prastesne , taip ir Luzi (aktorė ir dainininkė) dėl tos pačios priežasties sulaukė Ericho tėvo pasipriešinimo.
Libretas
Kūrinio pavyzdžiu tapo 1892 m. Rodenbacho “Briugė-la-morte” ir po aštuonerių metų Rodenbacho parašyta teatro versija “Stebuklas” (Le mirage).
Šeimos pažįstamas atkreipė Ericho dėmesį į Rodenbacho kūrinį, ir Erichas iš karto susižavėjo šia tema. Laiške jis rašė
“Savita Briugės atmosfera, melancholiškas tonas, du pagrindiniai veikėjai su jų žaviais psichiniais konfliktais: gyvos moters erotinės galios kova su mirusiojo psichinės galios pasėkme, gilesnė pagrindinė gyvenimo ir mirties kovos idėja apskritai, ypač graži mintis apie būtiną gedulo dėl brangaus mirusiojo sutramdymą gyvenimo teisėmis, o kartu gausybė muzikinių galimybių ją formuoti – visa tai mane patraukė.
Medžiaga apie gedintį našlį, pasiduodantį dainininkės apsėdimui, operos premjeroje sutiko to meto nervus. Pokario metų žmonės pernelyg gerai žinojo apie netekties jausmus, o Vienos Zygmundo Freudo (kurį Julius Korngoldas pažinojo asmeniškai) psichoanalizės darbai buvo labai aktualūs; 1900 m. išleista jo knyga “Sapnų aiškinimas”. Pauliaus susitikimas su Maryte galiausiai yra ne kas kita, kaip bandymas taikyti terapiją, kurios Paulius nesąmoningai imasi siekdamas išspręsti vidinį konfliktą, kilusį dėl Marijos mirties katastrofos. Kartais ši opera lyginama su Hitchcocko psichotrileriu “Vertigo”, pasirodžiusiu po 25 metų.
Korngoldai užsakė Hansui Miuleriui (Hans Müller), antrosios Korngoldo vienaveiksmės operos libreto autoriui, tačiau, peržiūrėję pirmuosius projektus, libreto autorius liko nepatenkintas, ir Korngoldas vyresnysis asmeniškai ėmėsi libretisto darbo. Julius Korngoldas iš esmės laikėsi Rodenbacho literatūrinio modelio, tačiau šen bei ten keitė istoriją. Svarbiausias jo pakeitimas buvo tas, kad žmogžudystę jis pavaizdavo ne kaip tikrovę, o kaip sapno sceną, tikriausiai norėdamas iš operos siužeto išimti dalį smurto ir sukurti santūrią, nuotaikingą pabaigą.
Brugė – miręs miestas
Simboliškai Pauliaus siaurumui Rodenbachas pasitelkė Briugę kaip “mirusio miesto” modelį. Iki XV a. šis Belgijos miestas buvo klestintis prekybos metropolis ir rezidencijos miestas. Paskui upė užtvenkė Šiaurės jūrą ir prasidėjo miesto nuosmukis, jis buvo atkirstas nuo gelbėjimosi rato – jūros, nuo kurio Briugė niekada negalėjo atsigauti.
Vėlyvojo romantizmo muzika
Kaip geriausiai apibūdinti Korngoldo muziką? Ilgą laiką jo muzika buvo menkinama kaip garsesnių originalų kopija. Pavyzdžiui, įtakingas amerikiečių operos kritikas Haroldas Šonbergas (Harold Schonberg) 1975 m. rašė: “Kadangi jo paties kūrybinė vaizduotė nebuvo tokia stipri kaip technika, viskas, ką jis galėjo padaryti, buvo pakartoti tai, ką padarė ankstesni kompozitoriai”. Ši kritika svėrė juo labiau, kad Korngoldas, vėliau dirbdamas Holivude, magnetiškai traukė šią klišę.
Iš tiesų Korngoldo muzikoje susiduriame su milžiniška garso jėga, įvilkta į ekspresionizmo rūbą, su garsiais disonansais ir Mahlerį primenančiu varpų skambėjimu. Girdime karščiu ir ekspresija trykštančią muziką, primenančią Richardo Strausso “Salomėją”. Ir galiausiai girdime melodijas, kurios savo jausmingumu ir saldumu gali prilygti Puccini.
Julius Korngoldas asmeniškai pažinojo Gustavą Mahlerį per jo kūrybą, o tuometinis Vienos dvaro operos režisierius susipažino su tuomet devynmečiu Erichu, kai jam buvo leista groti kantatą meistrui jo bute. Pasakojama, kad Mahleris susijaudinęs sušuko: “Genijus! Genijus!”. Po ketverių metų Mahleris pakvietė tuomet trylikametį dalyvauti 8-osios simfonijos premjeros repeticijose. Ši patirtis jaunajam Erichui turėjo padaryti gilų įspūdį, nes “Mirusio miesto” orkestruotė beveik identiška Mahlerio aštuntajai. Kaip ir Mahleris, Korngoldas vėlyvojo romantizmo orkestrą visu ūgiu papildė spalvingais instrumentais – celesta, fisharmonija, bažnyčios varpu, mandolina ir fortepijonu. Be to, kaip ir Mahleris, jis naudojo pučiamąją mašiną ir berniukų chorą.
Po 7-ojo dešimtmečio “Miręs miestas” pamažu rado kelią į operos teatrų repertuarą, o Korngoldui buvo paliudytas genialumas ir nepriklausomybė. Niekas neneigia, kad Korngoldui įtaką darė didieji pirmtakai ir amžininkai. Korngoldas ir Richardas Straussas pažinojo ir vertino vienas kitą, tačiau šiandien visuotinai sutariama, kad Korngoldas buvo ne antrasis Straussas, o pirmasis Korngoldas.
Leitmotyvai
Korngoldas operoje naudojo įvairius leitmotyvus. Dominuojantis yra gražioji arijos “Das Glück, das mir blieb” tema, su kuria susiduriame vėl ir vėl. Taip pat girdimas Briugės motyvas, ypač gražų jo pavyzdį galima rasti toliau aprašant sceną antrojo paveikslo pradžioje. Be to, yra ir kitų leitmotyvų, tačiau dėl partitūros turtingumo, orkestruotės gausos ir pačių motyvų sudėtingumo kai kuriuos iš jų sunku išgirsti (plaukų motyvas, prisikėlimo akordai, laikinumo motyvas ir t. t.).
Pasaulinė premjera ir kūrinio likimas
Kai Korngoldas paskelbė apie savo “Mirusio miesto” užbaigimą, operos teatrai kovojo dėl teisės atlikti kūrinio premjerą. Galiausiai trys operos teatrai – Hamburgo (dirigavo Pollackas), Kelno (dirigavo Klempereris) ir Vienos – gavo teisę tą patį vakarą pirmą kartą atlikti kūrinį. Vienai teko atšaukti spektaklį dėl aktorių sudėties.
Kūrinys nuo pat pradžių sulaukė plojimų, o Hamburge vykusioje premjeroje dalyvavęs Korngoldas buvo pagerbtas. Publika kovojo dėl bilietų, vien Hamburge per pirmąjį sezoną kūrinys buvo parodytas 26 kartus. Netrukus kūrinys buvo atliktas Vienoje, Niujorke, Prahoje ir Ciuriche ir dešimt metų buvo sėkmingai rodomas. Šį etapą staiga sustabdė nacių užgrobta valdžia, kai buvo uždrausta atlikti žydų kompozitorių kūrinius.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Korngoldas emigravo į Ameriką ir pirmą kartą aktyviai įsitraukė į kino pramonę, gavęs kvietimą iš Makso Reinhardo, kuris Holivude dirbo prie “Vasarvidžio nakties sapno” ekranizacijos. Per kitus 10 metų jis tapo garsiausiu kino kompozitoriumi ir novatorišku kūrėju, o už muziką filmui “Robinas Hudas” net buvo apdovanotas “Oskaru”.
“Miręs miestas” per Korngoldo gyvenimą taip ir neatsigavo ir išnyko iš repertuaro. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pats Korngoldas, jau sirgdamas širdies liga, 1954 m. dalyvavo operos atnaujinime Miunchene. Korngoldas turėjo su kartėliu suvokti, kad kūrinio “dulkėtas simbolizmas” nebeturi paklausos.
Tik XX a. septintajame dešimtmetyje su Leinsdorfo įrašu prasidėjo operos renesansas, o nuo XXI a. pradžios kūrinys vėl įsitvirtino tarptautiniame repertuare.
I veiksmas MIRTAS MIESTAS
Synopse: Paulio niūriame bute Briugėje. Namų tvarkytoja Brigita priima į svečius atskubėjusį seną Pauliaus draugą Frenką. Jie žiūri į dekoruotą Marijos, mirusios Pauliaus žmonos, paveikslą, priešais kurį kaip relikvija puikuojasi Marijos plaukų sruoga. Brigita pasakoja apie keistą Pauliaus būseną.
Nuo pat pradžių orkestras žaižaruoja visomis spalvomis. Brigita dainuoja vėlyvojo romantizmo reivo muziką, jausmingus pasažus, o didelis orkestras dainuoja ekspansyvias melodijas prieš atvykstant Pauliui.
Behutsam! Hier ist alles alt und gespenstig
“Svajonė sugrįžti”
Synopse: “Knyga “Svajonė” (angl: Polas grįžta į savo butą ir džiaugiasi pamatęs draugą Frenką. Polas jam atrodo visai ne toks, kokį jį apibūdino Brigita. Beveik ekstazėje jis pasakoja apie susitikimą su įsivaizduojama žmona ant rankų, kurį patyrė vieno iš savo vienišų pasivaikščiojimų metu. Jis matė moterį, kuri buvo panaši į jo Mariją. Kitą dieną jis su ja kalbėjosi, jos balsas buvo Marijos balsas, Dievas jam ją grąžino! Frenkas bando jam paaiškinti, kad jis pateko į “sugrįžimo sapno” iliuziją. Bet Frenkas nenori nieko apie tai žinoti.
Po Frenko pasisveikinimo Polas pasineria į Marijos pasaulį. Įvestas fleitos ir arfos, Paulius dainuoja ilgas eiles su santūriu orkestru.
Frank! Freund!
“Glück, das mir verblieb” – didžioji Korngoldo “Lied”
Sinoraštis:Skambutis skamba, Paulius jau laukia Marytės. Jis žiūri į žmonos nuotrauką ir džiaugiasi, kad Dievas jam ją sugrąžino! Įeina Marytė, ir Polas susižavi ja, kuri taip apgaulingai panaši į jo Marytę. Kai jis duoda jai šaliką, o ji jį užsimeta ant savęs, jis ekstazės apimtas sušunka: “Marie!” Marietta – tai šokėja, kuri pravažiuoja pro šalį per sužadėtuves Briugėje. Pamačiusi bute liutnią, ji su džiaugsmu užtraukia Pauliui dainą. Polas sujaudintas, tai lygiai ta pati daina, kurią dainuodavo Marija.
Šis kūrinys yra pats garsiausias Korngoldo kūrinys. Tai nostalgiškas solo kūrinys (virstantis duetu) viduryje psichodramos. Jo funkcija – suteikti klausytojui emocijų dėl Pauliaus ir Marytės santykių, kad būtų sukurtas maksimalus kontrastas po to vykstančiai dramai, kuri tęsiasi iki Pauliaus įvykdyto Marytės nužudymo. Šio kūrinio pobūdis yra dainiškas ar net operetinis. Jau pradžioje blyksteli orkestras, kuris su glockenspieliu, celesta ir arfa turi tipišką vėlyvojo romantizmo koloritą. Čelestos varpeliai sukelia romantišką, beveik vaikiškai naivią nuotaiką.
Pirmą kartą girdime duetą originalioje instrumentuotėje sopranui ir tenorui su Jonu Kaufmannu ir Julija Leiter. J. Kaufmannas 2019 m. debiutavo Pauliaus vaidmeniu.
Glück, das mir verblieb – Kaufmann / Leiter
Šis įrašas – tai dangiškos Elisabeth Schwarzkopf solo versijos versija, kuriai būdingas lėtas tempas. Ilgesingas, susijaudinimo sukaustytas jos balsas skamba pačia geriausia prasme.
Glück, das mir verblieb – Schwarzkopf
Apreiškimai ir bakchanalijos
Synopse: Kartu su “Švč: Keketė Marija yra triukšminga ir nežiūri į Polą rimtai. Pamačiusi Marie nuotrauką, ji nustemba dėl panašumo į ją ir stebisi keistu Pauliaus elgesiu. Iš gatvės ji išgirsta Gastono šūksnius, kuris ragina ją paskubėti, nes tuoj prasidės vakarinis spektaklis. Ji paragina Polą aplankyti ją teatre ir išeina iš namų. Paulius lieka vienas, jam pasirodo Marija ir įspėja jį būti ištikimą, Paulius jai paaiškina, kad Mariettoje mato tik ją. Apsireiškimas išnyksta, o Polas mato Marietos apsireiškimą, šokantį vilkintį plazdančiu fantazijos šokio kostiumu, nuostabiai papuoštą, gundančiai viliojantį. Prie to skamba orgiastiniai šokio ritmai.
Du balsai dainuoja pamatuotu tempu palyginti aukštu registru, Marija girdima tarsi iš tolo, iliuzija darosi vis chromatiškesnė ir vaiduokliškesnė, vėl nugrimzta į pradžios ramybę, kol pasirodžius Marytei išsigimsta į bakchanališką šokio siautulį.
Da bist du ja, Marie, ich wusste es – Vogt / Pavlovskaja
MIRTAS MIESTAS II veiksmas
Varpai ir Briugės tema
Sinoraštis: Išryškėja apleistos, apleistos krantinės kontūrai. Atėjo naktis. Matome varpinę ir šalia jos gyvenamuosius pastatus, menkai apšviestus dujinių lempų.
Antrasis veiksmas prasideda išraiškinga preliudija. Virš mirgančių styginių girdime bažnyčios varpus, o pučiamųjų orkestre ne kartą skamba Briugės motyvas:
Prélude
Synopsis: Pasirodo Polas ir eina link namo, kuriame gyvena Marytė. Jo mintys niūrios, jis nebuvo susitikęs su Maryte teatre ir nori eiti į jos butą. Jis žvilgteli į jos langą ir už užuolaidos pamato šešėlį. Prie jo artėja grupė vienuolių. Tarp grupės jis atpažįsta jį palikusią Brigitą. Ji pamato jį ir apkaltina, kad jis buvo neištikimas Marijai.
Grasinantys varpai Pauliui primena dieną, kai buvo palaidota Marija. Protarpiais girdisi vėjo (vėjo mašinos) šniokštimas apleistoje krantinėje. In Jetzt trage ich die Unruhe des Begehrens… ” (“Dabar aš nešioju troškimo nerimą…”) vėjas stiprėja, orkestras skamba sunkiu fff, kol nurimsta ir pasirodo Brigita.
Was ward aus mir?
Paulas pamato Franką
Synopse: “Frenkas ir jo draugai” (angl: Poliui artėjant prie namo, jis pamato vyrą, atrakinantį duris. Tai jo draugas Frenkas. Savo siaubui Polas sužino, kad ir Frenkas yra jos meilužis. Kai jis pareikalauja, kad Polas paliktų ją vieną, jiedu susipyksta ir Polas atima iš jo Martos buto raktą. Frenkas nutraukia jų draugystę ir išeina iš buto.
Vohin? – Kingas / Armstrongas
Mein Sehnen, mein Wähnen
Synopsis: Staiga jis išgirsta artėjančios kompanijos triukšmą. Marytė grįžta namo su savo teatro grupe laivu ir jis girdi, kaip jie dainuoja ir juokiasi. Tarp jų yra turtingas mekenantis grafas Albertas ir aktorius Fricas, vilkintis Pjero kostiumą. Jie su savimi turi šampano ir maisto ir patogiai įsitaiso naktinėje krantinėje. Marytė paprašo Fritzo padainuoti jai dainą, ji žino, kad Fritzas ją įsimylėjęs.
Pjero dainuoja melancholijos kupiną dainą su lėtu, valsą primenančiu akompanimentu. Tai viena iš tų Korngoldo dainų, pasižyminčių sodriomis spalvomis ir gausiomis melodijomis. Šią dainą papildo gražus niūniuojantis choras, kuris neišvengiamai verčia prisiminti Puccini “Madama Butterfly”.
Mein Sehnen, mein Wähnen – Hampson
Synopse: “Bravo” (angl: Rašytoja Marija nori savo globėjui grafui Albertui suvaidinti sceną iš pjesės. Ji nori suvaidinti Heleną iš Mejerberio “Robert le diable”, scenoje, kurioje ji prisikelia kaip miręs žmogus. Fone girdisi bažnyčios varpų skambėjimas, o vienuolės, grįždamos atgal, praeina pro teatro trupę. Paulius prisikėlimo sceną stebėjo neatpažintas. Jis įsiveržia į sceną ir griebia Marytę. Po trumpo susistumdymo Marytė išlydi teatro žmones ir lieka viena su Pauliumi. Įpykęs Paulius apkaltina ją, kad ji jį apgavo su jo geriausiu draugu. Atkeršydamas jis jai sako, kad troško jos tik todėl, kad ji buvo panaši į jo mirusią žmoną, ir kad dabar ketina ją palikti.
Prieš šią sceną dainininkas Paulas galėjo padaryti trumpą pertraukėlę. Dabar seka scena, kuri yra viena dramatiškiausių ir labiausiai varginančių ištraukų. Pauliaus išsiveržimas atitinka ugnikalnio išsiveržimą, pasažai užrašyti aukšta tesitūra, kai kurie pasažai partitūroje net užrašyti kaip “rėkiantys”.
Amerikiečių tenoras Džeimsas Kingas kartą apibūdino šį vaidmenį kaip Puccini operos aukštį, lydimą Vagnerio orkestro, tokį pat sudėtingą kaip Otelas ir vienintelį jį gąsdinantį vaidmenį.
Bravo, guter Pierrot – Halt ein! Du eine auferstandene Tote? – Kingas / Armstrong
Ekstatiška veiksmo pabaiga
Marieta primena jam ekstazės kupinas meilės valandas, kuriomis jie abu mėgavosi, ir Polas jaučia, kad negali jos palikti. Abu aistringai bučiuojasi ant suoliuko parke. Dabar Marytė nori eiti su juo į jo namus ir kovoti su jį valdančia mirusios žmonos dvasia.
Ši ištrauka yra vienas svarbiausių operos momentų. Marytė atpažįsta Pauliaus dvasines kančias. Šioje scenoje ji turi skambėti dramatiškai ir gundančiai, kad Pauliaus sąžinės kančios ir erotinis troškimas būtų įtikinami. Antrasis veiksmas baigiasi Tristano ekstazę primenančia scena.
Paul du leidest? (Marytė, Paulius) – King / Armstrong
MIRTAS MIESTAS III veiksmas
Marietta siekia susidorojimo su Marie
Synopse: Marietė ir Martyna yra ištikimi žmonės: Rytas, ir Marietta pasirodo balta rytine suknele Marijos kambaryje, panašiame į bažnyčią. Ji trumpai išbūna nejudėdama, o paskui pašėlusiai skuba priešais Marijos paveikslą. Marietta ragina Marijos dvasią palikti gyvuosius. Iš lauko ji girdi vaikų dainavimą, sklindantį iš gatve einančios procesijos. Pasirodo Paulius, kurį procesija išstūmė į lauką. Dabar jis nori, kad Marytė išeitų iš kambario. Marietta nori pasilikti. Ji flirtuoja su juo ir prašo, kad jis pabučiuotų ją kambaryje. Paulius žiauriai ją pastumia atgal į kėdę.
Trečiojo paveikslėlio įžangoje matomas Marjetos susijaudinimas. Tiesiog girdisi, kaip jos viduje kyla audra, muzika darosi vis skubesnė ir greitesnė. Korngoldas preliudą naudoja tam, kad parengtų Mariettos pasirodymą su daugybe išrašytų dramatiškų rubatų.
Besirutuliojant scenai, Marietta pro langą stebi vaikų procesiją, jų dainavimas dubliuoja kambaryje vykstančios dramos muziką.
Prélude …Dich such ich, Bild – King / Armstrong
Synopsis: Religinė ceremonija pažadina Pauliaus iliuzijas. Marytė erzina Polą dėl jo pamaldumo ir paprašo jo pabučiuoti ją. Tačiau Polas paskęsta savo iliuzijose.
Toliau esančiame įraše ekstazės sukeltos Pauliaus iliuzijos prasideda po 3 minučių. Dėl religinės ceremonijos ir emocinės būsenos jis krenta ant kelių. Atrodo, kad procesija ateina į kambarį ir pagauna Paulių. Muzika tiesiog sprogsta, jokiais žodžiais nebeįmanoma išreikšti jo jausmų, tik muzika gali nusakyti Paulio demonus. Kai jis nurimsta, girdėti, kaip choras gieda lotynišką žodį, dainuojamą ostinato ritmu. Kai Marytė paniekinamai sušuka jam: “Tu esi pamaldus!” ir nori jį pabučiuoti, jis vėl puola į beprotybę, šaukia žodžius aukštu balsu ir griūva.
Sei klug, sei gut – King / Armstrong
Didysis finalas
Synopsis: Ji turėjo išsigelbėti nuo sunkios vaikystės ir nori turėti teisę turėti Polą tik sau. Tik šiąnakt jis norėjo turėti ją pilną geismo, o dieną vaidina pamaldų. Ji nueina prie Marijos paveikslo ir griebia jos plaukų pynę, kuri rodoma kaip relikvija. Polas įspėja ją, kad nesuteptų plaukų pynės. Juo labiau Marija flirtuoja su juo. Paulius eina iš proto, kai Marie pašėlusiai šoka su pynėle, Paulius praranda saiką, išplėšia jai iš rankų plaukus ir jais uždusina Mariettą, užsikirsdamas, kaip labai mirusi Marietta panaši į Marie.
Synopse: Šviesa užgęsta. Kai ji vėl užsidega, Polas pabunda, o kambaryje viskas kaip pradžioje. Pasirodo Brigita, o kiek vėliau ir Marija, pamiršusi skėtį. Galiausiai pasirodo Frenkas, kuris Pauliaus veide pamato, kad įvyko stebuklas. Iš tiesų Polas supranta, kad šis epizodas buvo tik sapnas ir kad jam pavyko ištrūkti iš Marijos ir Marytės. Jis nueina prie durų ir atsisveikindamas išeina iš kambario.
Paulius po truputį pabunda iš sapno, orkestras jį švelniai lydi. Pasirodžius Brigitai, orkestras nurimsta ir pasirodo Marietta, lydima fleitų. Pasirodžius Frankui, muzika pasikeičia į švytintį B-dur, o kūrinys baigiasi plačiu adagio su melancholišku pasitikėjimu.
Die Tote, wo, lag sie nicht hier … Glück, das mir verblieb – King / Armstrong
Rekomendacijos dėl įrašymo
ARTHAUS DVD, James King, Karan Armstrong, William Murray, Margit Neubauer, Donald Grobe, vadovaujant Heinrich Hollreiser ir Orchester der Deutschen Oper Berlin.
Peter Lutz, opera-inside, internetinis operos gidas apie Ericho Korngoldo operą “THE DEAD CITY”.
Leave a Reply
Want to join the discussion?Feel free to contribute!