PETRO ČAIKOVSKIO EVGENIJUS ONEGINAS – operos gidas ir santrauka

Internetinis operos gidas apie EUGEN ONEGIN

P. Čaikovskis parašė dešimt operų. Eugenijus Oneginas yra garsiausia ir gražiausia jo opera. Šiam kūriniui būdinga emocinga muzika, svaiginanti instrumentuotė ir vidinė drama. P. Čaikovskis taip pat dovanoja nuostabius muzikinius orkestrinius pasažus, primenančius jo didžiuosius baletus.

 

 

 

 

Turinys

♪ Synopse

♪ I veiksmas (Kaimo sodybos scena)

♪ II veiksmas (Baliaus scena, dvikovos scena)

♪ III veiksmas (Balio scena, Gremino namuose)

♪ Įrašo rekomendacija

♪ Komentaras

Svarbiausi įvykiai

♪ Ya lyublyu vas (Lenski’s arioso)

♪ Puskai pogibnu ya (laiško scena)

♪ Entreacte ir valsas

♪ Kuda, Kuda (Lenski arija)

♪ Entreacte ir polonezas

♪ Gremino arija

♪ Užel ta pati Tatjana (Onegino arija)

 

 

 

Premjera

Maskva, 1879 m.

Libretas

Piotras Čaikovskis ir Konstantinas Šilovskis, pagal to paties pavadinimo Aleksandro Puškino eiliuotą romaną.

Pagrindiniai vaidmenys

Larina, vaikė ir didžioji dvarininkė (mecosopranas) - Tatjana, jos duktė (sopranas) - Olga, Tatjanos sesuo (altas) - Lenskis, poetas (tenoras) - Oneginas, Aristokratas ir Lenskio draugas (baritonas) - Greminas, turtingas kunigaikštis (bosas)

Įrašo rekomendacija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Biografinis aspektas

1877-ieji 37 metų kompozitoriui buvo lemtingi metai. Be darbo prie “Eugenijaus Onegino”, įvyko jo nelaiminga santuoka ir jis užmezgė epistolinius santykius su Nadežda von Meck. Be to, jis palaikė audringus santykius su smuiko virtuozu. Tačiau vienas po kito. Tų pačių metų sausį P. Čaikovskis rašė broliui Modestui apie savo svaiginančią meilę Josifui Kotekui, su kuriuo susipažino prieš daugelį metų dėstydamas Maskvos konservatorijoje. Ankstesniais metais P. Čaikovskis, norėdamas atremti šeimos ir visuomenės spaudimą, žaidė su mintimi vesti savo padėtį atitinkančią santuoką.

Gegužės mėnesį jį pasiekė meilės laiškas iš studentės, kai draugas dėstytojas pasiūlė panaudoti Puškino operą “Eugenijus Oneginas” kaip medžiagą naujai operai. Po pradinių dvejonių P. Čaikovskis parašė operos eskizą apsvaigęs per bemiegę naktį. Šioje vietoje realybė ir fikcija ėmė maišytis, nes P. Čaikovskis asmeniniame gyvenime susidūrė su ta pačia dilema kaip ir romano personažas Oneginas, tik su tuo skirtumu, kad meilės laišką parašė ne Tatjana, o būsimoji žmona Antonina Ivanovna.

Padedamas Širovo, jis ėmėsi libreto ir birželio mėnesį pirmasis veiksmas jau buvo paruoštas. Tuo pat metu jo santykiai su Antonina sparčiai plėtėsi, o vestuvės buvo atšvęstos jau liepą, nors Čaikovskis nebuvo šventiškai nusiteikęs, nes vos po kelių mėnesių jis bandė nusižudyti panirdamas į ledinę Maskvos upę. Vėliau jam sutrikus, brolis Modestas laišku pranešė Antoninai apie jų išsiskyrimą, ir P. Čaikovskis atsigavo tiek, kad 1878 m. sausį San Reme baigė “Eugenijų Oneginą” su dviem paskutiniais veiksmais.

Literatūrinis modelis / libretas

Būdamas daug keliavęs muzikos kritikas, P. Čaikovskis gerai išmanė operos literatūrą ir kai kurie pokyčiai jam kėlė nepasitenkinimą. Jis buvo aštrialiežuvis stebėtojas ir Verdžio kritikas (“bergždžios vargonų malūnėlio melodijos”). Jis kritikavo Verdžio plėtrą “Grand Opéra” ir sudėtingų operų, tokių kaip 1871 m. “Aida”, kryptimi kaip monumentalizmą ir parodiją. Muzikiniame teatre jam svarbiausia buvo vidinis personažų gyvenimas. Tokią galimybę jam suteikė Puškino kūryba, ir Čaikovskis kartu su literatūros veikėju Širovu specialiai pasirinko keturias ištraukas iš jo poemos “Eugenijus Oneginas”.

Netrukus jis atsikratė Širovo paramos. Jis pats atrinko eilėraščius ir priėmė juos iš esmės nepakeistus. Vėliau savo kūrinį vadino ne “opera”, o “lyrinėmis scenomis”. Jis sąmoningai nesiekė plačiai išsišakojusio siužeto kaip Verdi ar Wagneris, o pasirinko kamerinės operos formą. Nepaisant to, kūrinį galima vadinti dramatišku, o operos žiūrovas dėkingas už aiškų ir suprantamą siužetą. Kiekvieną veiksmą Oneginas skyrė konkrečiai vienam pagrindiniam veikėjui. Pirmajame veiksme į pirmą planą iškyla Tatjanos personažas, antrajame – Lenskis, o trečiajame – Oneginas. Čaikovskis sugebėjo užmegzti ryšį su visais personažais; be jau aprašyto santykio su Oneginu ir Tatjana, jaunystėje jis atpažino save dendyje dailininke Lenskyje.

 

Leitmotyvai ir muzika

1876 m. P. Čaikovskis lankėsi Bairoito festivalyje ir ten pamatė “Nibelungų žiedą”. Apie Wagnerio muziką jis atsiliepė ne itin liaupsinamai. Kiek vokietis paveikė jo muziką, sunku įvertinti; bet kuriuo atveju P. Čaikovskis sąmoningai naudojo Vagnerio stiliaus atminties motyvus “Eugenijuje Onegine”. Skyriuje, skirtame laiško scenai, pateikiame keturis svarbiausius “Eugenijaus Onegino” motyvus. Be motyvų, kūriniui būdingi solo ir duetai. Tik antrojoje dalyje girdime trumpą kvartetą.

Solo kūriniai, išskyrus Lenskio ariją, savo apimtimi nėra klasikinės arijos, bet pagal Čaikovskiui įprastą manierą turi arijų pobūdį, t. y. yra glaustesni ir ne tokie įvairūs.
Premjera ir recenzija: Nors P. Čaikovskis jau buvo pripažintas kompozitorius ir jam jau buvo pavykę sukurti šedevrus, pavyzdžiui, Pirmąjį fortepijoninį koncertą ar baletą “Gulbių ežeras”, jis negalėjo būti tikras dėl naujos operos sėkmės. Keturi ankstesni jo operų projektai nebuvo sėkmingi, ir net geriausias jo kūrinys, opera “Opričnikas”, jo paties žodžiais tariant, geriausiu atveju buvo “sėkminga nesėkmė”.

Kadangi kompozitorius nemėgo pompastiškų didžiųjų operų pastatymų, 1878 m. sausį pirmajam “Eugenijaus Onegino” spektakliui jis pasirinko Maskvos konservatoriją. Kūrinys buvo pastatytas vadovaujant rektoriui ir draugui Nikolajui Rubinšteinui, daugiausia su jaunais konservatorijos dainininkais ir instrumentalistais, ir sulaukė palankaus publikos bei kritikų įvertinimo. Pirmasis spektaklis tradiciniame operos teatre įvyko tik po dvejų metų Didžiajame teatre, kuris taip pat sulaukė gero atgarsio. Tačiau būtent P. Čaikovskio diriguojamas 1884 m. spektaklis Prahoje tapo šios operos sėkmės pradžia, o vėliau ji tapo dažniausiai atliekama rusų opera.

 

 

 

 

 

Įžanga mus veda į melancholišką nuotaiką, grėsminga potekstė užsimena apie būsimą dramą.

Įžanga – Fedosejevas

 

Synopse: Larinsų kaimo sodyboje. Larina mintimis grįžta į jaunystę, kai negalėjo ištekėti už mylimo karininko. Ji klausosi savo dviejų dukterų, o fone valstiečių merginos dainuoja rusų liaudies dainas.

Sophie von Otter ir Mirella Freni gražus duetas, po kurio seka kvartetas.

Slikali – v. Otter/Freni

 

Synopsis: Ūkininkai nuima derlių.

Gražus choras supažindina mus su (vargingu) 1810 m. Rusijos valstiečių pasauliu.

Bolyt moyi skori – Levine

 

 

Seserų charakterio kontrastas

Synopse: Dvi seserys negalėtų būti labiau skirtingų charakterių. Olga yra linksma ir energinga, Tatjana – svajinga ir intravertiška.

Kak ya liublyu..Uzh kak po most – Freni / von Otter

Lenski’s Arioso

Synopsis: Lenski pasirodo. Jis yra poetas ir kaimynas, aistringai mylintis Olgą… Jį lydi kaimynas ir aristokratas Oneginas. Lenskis – aistringas žmogus, o Oneginas, šaltas racionalistas, ilgai mėgavosi malonumais ir jau kurį laiką nuobodžiauja dėdės dvare. Lenskis džiaugiasi susitikimu su Olga.

Girdime Lenskio Arioso vokiečių kalba iš Fritzo Wunderlicho, kuris mirė būdamas 36 metų. Jaudinantis ir kartu jaudinantis įrašas.

Ya liublyu vas (Ja ich liebe dich) – Wunderlich

Tatjanos laiško scena – ji įsimylėjusi

Synopsis: Tatjana eina pasivaikščioti su Oneginu, ji jaučia jam keistą trauką, o Oneginas atrodo gana atsainus. Vakare ji negali užmigti. Jautri Tatjana suvokia, kad įsimylėjo Oneginą. Ji atsisėda prie rašomojo stalo ir rašo Oneginui susižavėjimo kupiną meilės laišką. Tą patį vakarą ji liepia laišką nunešti Oneginui.

Laiško scena yra vienas didžiųjų operos istorijos monologų. Šioje garsiojoje scenoje Tatjana išgyvena visas emocijas. Nuo beviltiškos nevilties iki ekstazės pakilios nuotaikos. Monologas suskirstytas į keturias dalis, kurių kiekviena galėtų būti savarankiška.

Įžangoje aprašomas aistringas Tatjanos ilgesys. Vibruojantis styginių tremolo atspindi vidinį nerimą ir nesutarimus. Orkestrinės įžangos keitimas į greitus pusketvirtųjų sekundų skambesius su nupieštomis aštuntinėmis iš susijaudinusios širdies ritmo imituoja jos jaudulį, ar rašyti laišką. Netrukus Tatjana pradeda savo sprendimą: “Puskai pogibnu y” (“Ir jei tai būtų mano galas”). Dainavimas darosi vis karštesnis, didėjančios bangos iki pat aukšto As pabaigos su sprendimu tuoj pat sėsti prie rašomojo stalo: “Vezdy, on predo mnoyu!”.

Tatjanai atsisėdus prie rašomojo stalo nutyla, orkestras nurimsta ir pradeda naują, šįkart ramią įžangą. Styginių instrumentuose girdimas Tatjanos leitmotyvas:

 

Ji paima į rankas rašiklį, bet po kelių taktų suklūsta, ką turėtų rašyti? Pasirodo Onegino motyvas, kurį švelniai pakartoja kelis kartus giedamas obojus:

 

Bet ji abejoja: “ne v silakh ya vladyet svoyei dushoi!” (“Neturiu jėgų suvaldyti savo širdies!”). Kokia yra alternatyva? Čaikovskis cituoja Tatjanos vienatvės motyvą fleitose:

 

Orkestrui pradėjus rašyti Onegino motyvą (“zachem vi posetili nas?”, “Kodėl mus aplankėte?”), ji viską atskleidžia. Ji rašo savo agonijos išpažintį. P. Čaikovskis nuolat didina tempą, muzika darosi vis skubesnė. Tada nuotaika staiga pasikeičia, kai obojus pagroja meilės prisipažinimo motyvą:

 

Iš pradžių Tatjana nedrąsiai švelniai paima motyvą: “Kas tu: mano angelas sargas ar klastingas gundytojas?” (“Kto ti: moi angel li khranitel”). Atmetimo baimė didelė, bet ji nori pabandyti. Jai pasirašant laišką, skamba šlovingi variniai pučiamieji ir džiuginantys styginiai, o Tatjana baigia ariją drebančiais žodžiais.

Annos Netrebko laiško scenos interpretacija tiesiog puiki. Ji valdo intymias šio kūrinio vietas, jos dainavimas yra subtilus, pianas gniaužia kvapą, kad kiek vėliau iš visos gerklės sukurtų ekstazę keliančias aukščiausias natas puikiomis žarijomis.

Puskai pogibnu ya – Netrebko

 

 

 

Oneginas aplanko Tatjaną

Synopse:  Mergaitės renka uogas.

Dievickis, krasavickis

 

Synopsis: Kitą dieną Oneginas atvyksta asmeniškai. Tatjana susijaudina. Ji išsigąsta, Oneginas juokiasi iš jos išpuikimo. Oneginas atmeta jos meilę. Santuoka jo sielai svetima. Ji netrukus sutiks kitą ir jį pamirš. Pažeminta Tatjana nusileidžia ant kėdės.

Hvorostovskio interpretacija yra jaudinanti, šilta ir elegantiška, tačiau perteikia distanciją, kurios reikalauja vaidmuo.

Kogda bi žizn – Hvorostosky

 

 

 

 

 

 

 

Synopse: Tatjanos garbei sausio mėnesį, jos vardo dieną, rengiamas balius. Lenskis su savimi pasiėmė Oneginą. Tačiau jam netrukus pasidaro nuobodu ir jis keršija Lenskiui, vėl ir vėl šokdamas su Olga. Kai Lenskis ima pavydėti, Olga iš jo pasišaipo.

¾ ritmas visada įkvėpdavo Čaikovskį. Kol svečiai šoka valsus ir linksminasi, nepastebimai prasideda drama.

Čaikovskis sukuria puikų efektą: audringo šokio metu Lensyje netrukus prasideda vidinė drama.

Entraktas ir valsas – Levine

 

Synopse: Netoliese gyvenantis prancūzas nustebina Tatjaną kupletu prancūzų kalba.

A cette fête inviée – Sénéchal

 

Oneginas žaidžia pavojingą žaidimą

Synopse: Oneginas dar labiau išprovokuoja Lenskį ir abu baisiai susipyksta. Tuo tarpu svečiai nustojo šokti ir klausosi jų. Lenskis praranda nervus ir reikalauja satisfakcijos.

Oneginas panardina nestabilųjį Lenskį į nelaimę.

Ti ne tantsuyesh, Lenski – Weikl / Burrows

 

Synopse: Lenskis atsiprašo Tatjanos motinos už sceną, o Oneginas apgailestauja, kad taip suerzino draugą Lenskį. Tačiau dramos sustabdyti neįmanoma ir Oneginas nusprendžia Lenskį pamokyti. Saulėlydžio rytą surengiama dvikova.

Šioje scenoje P. Čaikovskis įrodo esąs charakterizacijos meistras. Puikiai perteikiamas kiekvieno iš 4 vaidmenų emocinis pasaulis.

Vašem dome – Beczala / Netrebko

Lenski didžioji arija Kuda, kuda

Ranus rytas. Lenskis stovi niūriame snieguotame peizaže. Jis laukia Onegino. Mirties nuojautoje jo mintys nuklysta į praeities jaunystę ir meilę Olgai.

Opera sukurta pagal Aleksandro Puškino romaną. Puškinas per savo gyvenimą dalyvavo dvidešimt devyniose dvikovose. Paskutinėje dvikovoje jis buvo mirtinai sužeistas prancūzų karininko ranka. Tarsi jo nuojauta, priešistorė buvo labai panaši į šio romano priešistorę.

Kuda, kuda tapo daugelio tenorų parodija. Grojaraštyje rasite 4 skirtingas šios arijos versijas.

Pirmojoje išvysite rusų tenoro įspūdį stebėtinai geros garso kokybės (įrašo metai 1912) bene geriausio rusų tenoro Leonido Sobinovo balsu (“Lenskio arija”). Rusų tenorai skamba kiek neįprastai vakariečių ausims. Jie yra aukšto tembro, labai elegiški ir dainuoja gražias eiles. Tačiau balsai mažiau spalvingi ir beveik maži (Kestingas).

Kuda, kuda vy (Lenskio arija) (1) – Sobinovas

 

Arijos nuotaika puikiai dera su iš prigimties melancholišku Björlingo balsu. Stulbina garso grožis ir balso skausmas.

Kuda, kuda vy (Lenski’s Aria) (2) – Björling

 

Julius Patzakas buvo elegiškų tonų tenoras. Jis mokėjo išreikšti melancholiškus tonus kaip nedaugelis kitų. Jo interpretacija dainuojama vokiečių kalba.

Kuda, kuda vy (Lenski’s Aria) (3) – Julius Patzak

 

Išgirsite puikią Placido Domingo versiją. Jo rusų kalba skamba stebėtinai autentiškai (bent jau žmogui, kuris nekalba rusiškai…).

Kuda, kuda vy (Lenskio arija) (4) – Domingo

 

Synopsis: Oneginas pasirodo. Sekundantai duoda abiem savo ginklus. Abu išsirikiuoja į eilę. Pasigirsta šūvis ir Lenskis nužudomas.

 

 

 

 

 

 

Entracte Polonezas – Solti/ROH

Greminų arija

Synopsis: Po daugelio metų. Sankt Peterburgo pokylių salėje. Pasirodo senasis kunigaikštis Greminas su žmona – Tatjana ! Greminas pasakoja nustebusiam Oneginui, kad prieš dvejus metus susituokė.

Ši rusų opera – puiki proga susipažinti su rusų dainininkais. Rusų bosams būdinga tamsi, beveik juoda balso spalva, o tenorai paprastai turi aukštus, elegiškus balsus. Nuostabų rusų boso balso pavyzdį galite išgirsti Boriso Štokolovo interpretuojamoje “Gremino arijoje”.

Greminso arija – Borisas Štokolovas

Onegino didžioji arija

Synopsis: Oneginą ištiko šokas. Jame staiga užverda aistra. Prisiminimai apie Tatjaną, mirtiną dvikovą ir prarastus metus jį giliai sukrečia. Pamatęs Tatjaną jis turi pripažinti, kad ją įsimylėjo.

Garsus anglų kritikas Johnas Steanas gyrė rusų baritono Pavelo Lisiciano balsą. Ne tik rusų vaidmenis, bet ir Verdi baritoną jis puikiai atliko šiek tiek metaliniu, gražiu balsu, kuris spindi ir aukštose natose. Kestingas taip pat entuziastingai nusiteikęs. ” Gražiau Onegino arijos dar niekada negirdėjau”.

Užel ta pati Tatjana – Lisitsan

 

 

Tragiškas finalas

Synopse: Greminų namuose išaušo rytas. Tatjana gavo laišką nuo Onegino, apsireiškimo iš jos praeities. Oneginas pasirodo. Tatjana pasakoja jam, kaip prieš 2 metus Oneginas, kuriame ji rado tik sunkumą savo širdyje. Laimė buvo ranka pasiekiama, tokia artima, bet dabar ji ištekėjusi ir prašo Onegino išeiti. Oneginas atsisako. Sujaudinta Tatjana prisipažįsta meilėje. Tačiau jos ištikimybė priklauso vyrui. Oneginas nenori su tuo sutikti. Ji atsisveikina visiems laikams ir išeina iš kambario. Oneginas pabėga iš namų.

Šios scenos ištrauką girdime ir matome Anos Netrebko ir Dmitrijaus Horostovskio šventiniame koncerte iš Raudonosios aikštės Maskvoje.

O! Kak mne tiazhelo – Netrebko/Hvorostovsky

 

Tatjana nėra Ana Karenina, kuri palieka vyrą dėl kito vyro, todėl šioje operoje visi 3 pagrindiniai veikėjai paliekami kaip nevykėliai. Pirmąjį spektaklį P. Čaikovskis pastatė konservatorijose su konservatorijos jaunimu, nes viskas, kas pompastiška, šioje operoje jam buvo atgrasu. Mat šiame kūrinyje daugiausia dėmesio skiriama vidiniam vaidmenų pasauliui, tai klasikinė kamerinė opera. Į tai reikėtų atsižvelgti statant operą, nepaisant dramos ir baliaus scenų.

 

 

 

Rekomendacijos dėl įrašo

 

DG su Thomas Allen, Neil Shicoff, Mirella Freni, Anne Sofie von Otter, vadovaujant James Levine, su Leipcigo “Rundfunkchor” ir Drezdeno “Staatskapelle”.

 

 

Peter Lutz, opera-inside, internetinis operos gidas PETRO ČAIKOVSKIO operos EUGEN ONEGIN